Šiandieniniame pasaulyje vaikystė dažnai vertinama kaip liga, kuri kažkada praeis.

 

​

Valdorfo pedagogika į vaikystę žiūri kaip į labai trumpą, bet neįkainuojamai svarbų, brangintiną gyvenimo etapą, kuomet pasaulis yra vientisas, geras, saugus ir nešantis džiaugsmą.

Kaip į neįkainojamą laiko tarpsnį, kuomet gali pažinti visu kūnu: šliaužti, ropoti, straksėti, voliotis lapuose arba sniege, pasileisti rogutėse arba ant užpakalio nuo stačiausių kalnų, liuoktelti į balą, įkopti į everestus! Gali statyti smėlio pilis, pavirsti karalaičiu, gaisrininku, cirko akrobatu, virtuvės šefu, lakūnu, mama ar tėčiu...

Gali bičiuliautis ir kalbėtis su šunimis, katėmis, vabalais, varlytėmis, lėlėmis, akmenimis ir nykštukais.

​

Pasaulio sąranga visa savo meile ir išmintimi atsiskleidžia per pasakas, o kasdienybė teka ritmingai tarsi kvėpavimas. Iš to trumpo, vos keletą metų trunkančio, bet itin stebuklingo laiko, mes išsinešame jėgas ir įkvėpimą visam savo likusiam gyvenimui!